Pasirinkti, su kuriais slapukais sutinkate

Astos kelias į Lietuvos banką prasidėjo nuo atkaklaus troškimo dirbti kultūros srityje. Istorikės išsilavinimą turinti Asta atvirai pasakoja, kaip iš akademinės aplinkos žengė į muziejininkystės pasaulį ir kaip Pinigų muziejus tapo erdve, kurioje ji gali derinti žinias, kūrybą ir ryšį su žmonėmis. Ji dalijasi patirtimi apie augimą institucijoje, netikėtai atrastą ryšį su menu ir apie tai, kas motyvuoja kiekvieną dieną dirbti su įkvėpimu.

Asta, prisiminkime pradžią. Kas paskatino tave žengti į kultūros pasaulį? Ir kaip atsidūrei Pinigų muziejuje? Dar studijų metais buvau tikra – tapsiu mokytoja. Baigiau istorijos magistro studijas Vilniaus universitete, tačiau tuo metu neturėjau formalios pedagogo kvalifikacijos. Nusprendžiau išbandyti save muziejų pasaulyje. Nesižvalgiau vien tik į laisvas pozicijas – tiesiog išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką visiems mane žavėjusiems Vilniaus muziejams. Taip netikėtai pataikiau į Lietuvos banko muziejų. Pokalbis vyko Gedimino prospekto 6-ajame pastate – buvau sužavėta erdvėmis, atmosfera. Džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti, jog mano užsidegimas, atsakingas požiūris ir žingeidumas bus naudingi prisidedant prie bendro Lietuvos banko rezultato.

Pradėjus dirbti, kokie iššūkiai tave pasitiko? Didžiausias iššūkis – žinių apimtis. Muziejuje reikėjo išmanyti kur kas daugiau nei tik istoriją ar numizmatiką. Lankytojai užduodavo klausimų apie ekonomiką, finansus, Lietuvos banko veiklą. Supratau, kad turiu perprasti visą šią visumą – nuo bonistikos iki monetarinės politikos. Pradžioje tai šiek tiek gąsdino, bet kartu ir motyvavo mokytis.

Kada supratai, kad tai – tavo vieta? Gana greitai pasidarė aišku – man čia gera. Galimybė mokytis, dalintis žiniomis, auganti atsakomybė stiprino pasitikėjimą savimi. Grįžtamasis ryšys iš lankytojų buvo šiltas ir įkvepiantis. Džiaugiausi ir kūrybine laisve – buvo vietos iniciatyvoms, bendradarbiavimui su kolegomis.

Kas tave augino – žmonės ar situacijos? Ir žmonės, ir situacijos. Augimas organizacijoje buvo nuoseklus ir savalaikis. Pradėjau kaip specialistė, vėliau tapau vyresniąja specialiste, o pastaruosius metus vadovauju muziejaus kolektyvui. Sutikau nuostabių žmonių, kurie tikėjo manimi ir skatino augti. Talentų akademijoje (dabar – Asmeninio augimo akademija) aiškiai išsigryninau savo karjeros prioritetus. Buvo ir momentų, kai reikėjo rizikuoti, priimti nepatogius sprendimus, išmokti valdyti neapibrėžtą situaciją – tai leido man išaugti kaip profesionalei.

Ar yra kolekcija, ekspozicija ar konkretus objektas, kuris tau ypač artimas? Taip – Lietuvos banko dailės rinkinys. Studijų metais neturėjau sąlyčio su menu, bet po vizitų į kitų šalių centrinius bankus, kurie didžiuojasi savo meno kolekcijomis, kilo klausimas: kodėl mes negalime parodyti savosios? Taip gimė idėja sukurti dailės rinkinio albumą banko šimtmečio proga. Prireikė dvejų metų nuoseklaus darbo, kol idėja virto apie tris kilogramus sveriančiu leidiniu. Iniciatyva išaugo į nuolatinį rūpestį kolekcija – darbų perėmimą, pervertinimą, restauravimą, parodas. Valdovų rūmuose eksponuota paroda sulaukė daugiau kaip 28 000 lankytojų. Netrukus ją galės pamatyti ir vakarų Lietuvos gyventojai – ji bus eksponuojama Pilies muziejuje Klaipėdoje.

Ką tau davė akademinis laikotarpis? Ar jis aktualus dabar? Studijų metu daugiausia dėmesio skyriau XX a. istorijai, ypač tarpukariui ir tautinėms mažumoms. Atrodytų – mažai bendro su dabartiniu darbu, bet trauka tarpukariui išliko. Lietuvos banko istorija tarpukariu man yra viena įdomiausių temų. Vis dėlto, pasikeitus pozicijai, vis mažiau laiko lieka akademiniam turiniui – daugiau dėmesio skiriu planavimui, organizavimui, rezultatų užtikrinimui. Greitis ir judėjimas šiuo etapu svarbesni, bet matydama prasmę ir rezultatą, žinau, kad esu teisingame kelyje.

Į ką šiuo metu krypsta tavo žvilgsnis – tiek asmeniškai, tiek muziejuje? Fokusuojamės į atsinaujinimą: erdvių, naratyvų, potyrių. Turime didelį norą įrengti konceptualiai naują muziejų, tačiau kol tam nėra tinkamų aplinkybių, orientuojamės į bendradarbiavimą su kitais muziejais, bendrų parodų organizavimą, ryšių plėtimą ir lankytojų pritraukimą.

Jei kažkas žengtų pirmuosius žingsnius panašiu keliu – ką pasakytum? Išlik autentiškas. Žinok, kuo tiki ir kas tave motyvuoja, nes išorinė motyvacija – laikina. Nebijok iššūkių, būk atkaklus, bet ir lankstus. Eksperimentuok, būk smalsus – tai atveda į nuostabias patirtis. Net jei nežinai, kas tavęs laukia – nueik ir pasižiūrėk, atrask.

Kas tave kasdien įkvepia keltis ir eiti į darbą? Nauja diena. Jei ji dar saulėta ir paukščiai čiulba – tuo geriau. Gyvenimas išmokė atrasti prasmę paprastuose dalykuose. Yra posakis: jei ryte nori eiti į darbą, o vakare – grįžti namo, vadinasi, gyvenimas subalansuotas. Aš išpildau šį posakį. Kaip ir mėgstamo dailininko A. Savicko paveiksle, kuriame telpa kelios siužetinės linijos, taip ir mano gyvenime – jos darniai susipina. Man svarbi asmeninio ir profesinio gyvenimo darna – nematau jų kaip atskirų segmentų, viskas persipynę. Jei viskas dera, papildomos motyvacijos nebereikia.

Pacituosiu jau minėto dailininko žodžius: „Nereikia laukti įkvėpimo. Pradedi dirbti – ir ateina užsidegimas.“ Labai dažnai tuo vadovaujuosi, nes darbas pasidaro tik darymo būdu, o jame yra ir pareigos, ir kūrybos, ir prasmės.