Pasirinkti, su kuriais slapukais sutinkate

1990-ųjų rugpjūtį, kai Lietuva dar tik žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, Birutės kelionė Lietuvos banke prasidėjo nuo kvietimo prisijungti prie komandos, kurią tuomet formavo Vilius Baldišis. Tai buvo metas, kai banke dirbo vos keli žmonės, o kiekviena diena atnešdavo naujų iššūkių, nežinomybės ir galimybių. Birutė, viena iš nedaugelio ekonomisčių, laisvai kalbančių angliškai, tapo svarbia jungtimi tarp Lietuvos ir užsienio finansų institucijų. Jos istorija – tai ne tik profesinis kelias, bet ir liudijimas apie valstybės kūrimą, atsakomybę, bendrystę ir prasmę, gimstančią iš darbo.

Birute, kaip prasidėjo jūsų kelias Lietuvos banke? Viskas prasidėjo 1990-ųjų rugpjūtį. Tuo metu dėsčiau Finansų ir kredito technikume, o mano buvęs grupiokas Vilius Baldišis, tuometinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas, pakvietė prisijungti prie komandos. Banke tada dirbo vos keli žmonės – komanda buvo renkama nuo nulio. Gal pakvietė dėl to, kad buvau viena iš nedaugelio ekonomisčių, laisvai kalbančių angliškai. O gal tiesiog reikėjo žmonių, kurie nebijo nežinomybės. Pedagoginis darbas man jau buvo kiek išsisėmęs – norėjosi pokyčių. Taip ir prasidėjo mano kelias banke.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Visiška nežinomybė. Neaišku, ką daryti, nuo ko pradėti. Rašėme laiškus į įvairių šalių centrinius bankus, prašydami techninės pagalbos. Kartais net nežinojome, kam rašome – pavyzdžiui, Bank of Ireland, galvodami, kad tai centrinis bankas. Pasirodo – komercinis. Buvo kaip laiškas seneliui į kaimą: „Bank of England, London“. Bet iš tų laiškų gimė pirmieji kontaktai, o su jais – ir pirmieji pamatai.

Kaip keitėsi situacija, kai prasidėjo centrinio banko „statyba“? Kai buvo perimti sovietiniai bankai ir jų filialai, viskas pradėjo keistis greičiau – atsirado patalpos, specialistai. Užsienio institucijos siūlė pagalbą. Pradžioje net nežinojau, kokios mano funkcijos – ateini ryte, ką pasako, tą darai. Kadangi mokėjau anglų kalbą, buvau nuolat siunčiama į komandiruotes – atsivežti žinių, patirties. Kartais tai buvo tiesiogiai nesusiję su centrine bankininkyste, bet jautėme pareigą važiuoti, klausytis ir dalintis su kitomis institucijomis.

Ar prisimenate kokią išskirtinę komandiruotę? Vieną kartą pakvietė į „chartered accountants“ susitikimą Londone. Net nežinojome, kas jie tokie – pasirodo, aukšto lygio auditoriai. Sėdžiu ten, o jie klausia: „Kaip pas jus vyksta jų rengimas?“ O aš – improvizuoju. Buvo visokių kuriozų, bet kažkaip išsisukdavau. Vėliau dalyvavome susitikimuose dėl mokėjimo kortelių – nors tai komercinių bankų reikalas, mums pravertė žinios. Važiavome, kalbėjomės, mokėmės. Tada dar nebuvo nei interneto, nei „Google“ – informacijos reikėjo ieškoti gyvai.

Kaip atrodė kasdienybė tuo metu? Darbuotojų buvo nedaug, apie centrinio banko funkcijas žinojome tik iš nuotrupų – universitete mokėmės daugiau kapitalistinės ekonomikos kritikos. Atvykdavo pagalbininkų iš JAV, tarp jų – Amerikos lietuvių, savanorių. Jie aiškindavo, kokios turėtų būti centrinio banko funkcijos. Pamenu, kai vienas jų atsivežė storą formuliarą su FED banko tvarkomis – mums tai atrodė kaip iš kito pasaulio. Dabar, jei atspausdintume savo dokumentus, tas formuliaras būtų kelis kartus storesnis.

Kaip sekėsi kurti banko struktūrą iš sovietinio palikimo? Rinkome patirtį po kruopelę. Finansinė ir materialinė bazė buvo skurdi. Teko perimti sovietinių bankų padalinius, pastatus – ir iš to kurti. Reikėjo atskirti komercines funkcijas, išgryninti tai, kas būdinga centriniam bankui. Vėliau atsirado bankų priežiūros funkcija – naujas etapas. Komerciniai bankai steigėsi kaip grybai po lietaus, reikėjo sugebėti juos prižiūrėti. Buvo daug bankrotų – tai buvo laukinio kapitalizmo laikotarpis, kartais net fiziškai pavojingas.

Koks buvo didžiausias lūžis? Kai Lietuva pradėjo stoti į tarptautines organizacijas – Tarptautinį valiutos fondą, Pasaulio banką. Gavome rimtą pagalbą, jie padėjo leidžiant įstatymus, išgryninant centrinio banko funkcijas. Atpratinome Vyriausybę nurodinėti dėl ūkio kreditavimo. Tai kainavo daug sveikatos banko vadovams, ypač Viliui Baldišiui, kuris turėjo įrodinėti, kad Vyriausybė neturi galios centrinio banko sprendimams.

Kaip gimė meilė bankui? Iš prasmės. Iš to, kad matai – darai ne šiaip darbą, o kuri pamatus. Kai tai, ką darai, tampa valstybės dalimi – gimsta meilė. Ne iš romantikos, o iš atsakomybės.

Ką jums reiškia vadovavimas? „Netrukdyti dirbti“ savo komandai. Vadovas turi ne smulkmeniškai kontroliuoti, o ginti savo žmones, kai kyla problemų. Kurti pasitikėjimą. Žmogus turi jausti, kad už jį kovojama, kai reikia, ir kad pagalba ateina tada, kai pats nebegali.

Kas motyvuoja komandą? Prasmės jausmas. Supratimas, kad darbas – bendras reikalas. Lietuvos banką laikau rimčiausia valstybės institucija. Dirbti čia – garbė. Žmonės turi tai jausti, būti vertinami ir patys vertinti savo darbo vietą. Tada gimsta tikroji motyvacija.

Ką reiškia vadovauti oficialiosios statistikos programai? Tai koordinacinis, ne klasikinis vadovavimas. Lietuvos bankas – viena iš dviejų institucijų, atsakingų už oficialiąją statistiką Lietuvoje. Sudarome planus, koordinuojame jų įgyvendinimą, atsiskaitome statistikos bendruomenei. Pristatau programą Statistikos kolegijai, perduodu duomenis TVF, derinu teisės aktus, bendradarbiavimo sutartis, bendrauju su ECB. Tai tarsi skėtinis mechanizmas – daug detalių, susijusių įvairiais aspektais.

Esate minėjusi gerąsias iniciatyvas. Ką jos jums reiškia? Jos man labai svarbios. Geri darbai ir savanorystė – tai ne tik papildoma veikla, bet ir būdas kurti ryšį, bendrystę, prasmę. Viena iš tęstinių iniciatyvų – pagalba socialiniam centrui „Šv. Kryžiaus namai“. Tai ne tik parama daiktais ar lėšomis, bet ir kompiuterinio raštingumo kursai senjorams. Turime ir neformalų komitetą, kuris rūpinasi „minkštaisiais“.